Sienos. Gylio erdvės

Nežinau, ką turėčiau parašyti apie šitą pasaulį. Jis baisus ir aš jo nepažįstu. Jis prasideda šviesai išėjus iš paviršių, priimančių ir sugeriančių į save viską, kas netelpa išorėje. Jis prasideda nesuvokiamam kiekiui mechaninių antikūnių beviltiškai besispraudžiant į žemės paviršių; nesuvokiamam kiekiui dirbtinių išorių ir vidurių persekiojant kiekvieną mano judesį, kiekvieną nežinomo objekto pasislinkimą savo buvimo vieta ir laiku. Bet aš nenoriu rinktis nei vidaus, nei išorės. Noriu gyventi sienoje. Noriu girdėti tai, kas prasideda savo maište prieš save. Noriu girdėti šį baisų pasaulį. Peraugantį į žemės drebėjimą, į žaibą, į atoslūgį ir juodąją konservų dėžutę. Noriu girdėti, kaip ateina jam galas, kaip prasideda kìta. Pasaulis kaip siena. Gylio arba geluonies matavimas. Jame nėra jūros, miško, griaustinio. Sienoje aidi balsai, prisišaukiantys lietų, potvynį, gaisrą. Sienoje tarsi lavos stikle gyvenantys žmonės gyvena mūsų – mirusios šviesos pasaulio aidų – praeitį. Sienoje tarsi kalėjimo kameroje augančios kartos gyvena mūsų gimstančią ateitį, besivaduojančią iš laiko, iš erdvės, iš žmogaus, iš pasaulio. Pirmieji, gintaro augintojai, renkasi mirusią šviesą, balsą, užfiksuotą paskutinę jo mirties akimirką. Antrieji, kolektyviniai gyviai, auga supermarketo mišioms. Ir ką bendro jie turi su tuo, ką radau surūdijusių Lankupių* šliuzo vartų vietoje? Noriu, kad visi jie gyventų savo čia ir dabar.


2002



* Lankupių šliuzas įrengtas 1863-1873 m. prancūzų belaisvių iškasto Vilchelmo kanalo ir Minijos upės santakoje. vienintelis toks įrenginys Lietuvoje, simboliniai mažųjų Klaipėdos vandenų vartai

Vario burnos. Idėjų dirbtuvės 1992-2002 (katalogas). Klaipėda: Klaipėdos menininkų namai, 2002